Kas yra prieraišumas?
Žmogaus asmenybės raidai įtaką daro įvairūs veiksniai, tokie kaip genetika, ekonominiai aspektai ar šeimos sudėtis. Tačiau vienas svarbiausių faktorių yra ankstyvieji santykiai su tėvais ar kitomis globojančiomis figūromis. Prieraišumas – tai ilgalaikis, emociškai reikšmingas ir priklausomas ryšys, susiformuojantis tarp vaiko ir jo tėvų (Bowlby, 1969; Bowlby, 1988). Nors vaikas gali formuoti prieraišumo ryšius su daugeliu artimųjų, laikui bėgant santykiuose išryškėja viena pagrindinė figūra, vadinama pirmine prieraišumo figūra. Pirmine prieraišumo figūra dažniausiai tampa biologinė vaiko mama, tačiau šią rolę gali užimti bet kuris kitas vaiką globojantis ir tam tikrą ilgalaikį „motinišką“ ryšį su juo kuriantis žmogus (pvz., tėtis, senelis, močiutė ir kt.). Buvimas prieraišumo figūra (ypač pagrindine) yra didelė atsakomybė, kadangi kūdikio priežiūra reikalauja daug pastangų, gali varginti emociškai ir fiziškai, o net ir paaugusiems vaikams, paaugliams reikia dėmesio. Dėl šios priežasties vaikų auklėjimas negali tapti vieno ar dviejų žmonių „darbu“ – pagrindinei prieraišumo figūrai, tėvams vaiko auklėjimo procese yra labai svarbu sulaukti kitų žmonių pagalbos.
Kada prieraišumas pasireiškia ir kuo jis yra svarbus?
Prieraišumas kaip išlikimo, poreikių tenkinimo sistema: Vaiko rodomas prieraišumo elgesys reiškiasi bene nuolat, tačiau yra įvairios situacijos, kada šį elgesį galime pastebėti ryškiausiai. Tai situacijos, kuriose vaikas patiria stresą, įtampą ar stiprias emocijas: tarkime, kai tėvų nebūna namie, kai jie nuo jo atsitraukia, kai vaikas serga, yra alkanas ar pavargęs. Suaugusio žmogaus gyvenime šios situacijos gali būti nelengvos, tačiau išgyvenamos, o vaikui šios situacijos yra susijusios su išgyvenimu – jo išlikimas priklauso nuo juo besirūpinančių figūrų ir to, kaip jos atliepia jo poreikius (ankstyvame amžiuje nė vienas vaikas negali pasirūpinti savimi be suaugusiojo pagalbos). Pasireiškę poreikiai vaikui gali sukelti įtampą ir emocijas, užgožiančias aplinką ir jos dirgiklius, o tai, kaip vaikas elgiasi šioje situacijoje (pvz., ar kreipiasi į tėvus, ar nuo jų atsiriboja), gali parodyti jo prieraišumo ypatumus. Tad prieraišumas yra kaip tam tikra sistema, galinti padėti vaikui išgyventi (t. y. patenkinti jo poreikius) bei kontroliuoti kylantį nerimą, o tėvai, patenkinę vaiko poreikius, gali prisidėti prie vaiko pasitikėjimo jais ir aplinka formavimosi.
Prieraišumas kaip emocijų reguliavimo sistema: Taip pat prieraišumas veikia kaip emocijų reguliacijos sistema. Net būdamas netiesioginiame santykyje su tėvais (pvz., stebėdamas juos iš šalies), vaikas integruoja įvairiausius emocijų reguliavimo būdus – jis mokosi pastebėti, atpažinti emocijas, į jas reaguoti ir jas kontroliuoti. Tačiau esminis aspektas yra tiesioginis vaiko ir jo tėvų tarpusavio kontaktas. Procesas, kai tėvai reaguoja į vaikui kylančias emocijas savo veidu, balsu, lyg atkartodami, parodydami vaikui kylančias emocijas, yra vadinamas atspindėjimu. Šiame procese tėvai atkreipia dėmesį į vaikui kylančias emocijas, jas atpažįsta (kokios tai emocijos), empatiškai išgyvena, perdirba, talpina savyje. Vėliau jie jas atspindi savo vaikui, tačiau sušvelninta forma, kad kilusios emocijos nebūtų tokios gąsdinančios. Dėl šio proceso vaikas išgyvena savo emocijas taip, kaip jas atspindi tėvai, ir galiausiai nurimsta (Zbarauskaitė, 2010).
Kuo atspindėjimas yra reikšmingas vaikui?
Atspindėjimo procese vaikas mokosi, kad: 1) Emocijos yra natūrali gyvenimo dalis, ir jas patiria visi žmonės. Kiekvienas žmogus turi savo vidinį pasaulį ir elgiasi jo skatinamas. 2) Emocijos, net ir labai nemalonios (pvz., pyktis, baimė ir kt.), nėra pavojingos. Su jomis galima būti, joms egzistuojant galima išgyventi. 3) Emocijos, net ir pačios nemaloniausios, gali būti atpažįstamos tėvų, ir jie gali padėti jas reguliuoti: „kai man reikės pagalbos, tėvai bus šalia, aš neliksiu vienas“. Kartu tėvams esant kaip pirminiam pasaulio atspindžiui, rodančiam, koks pasaulis vaiko laukia ateityje, kuriamas pasitikėjimas ne tik tėvais, bet ir kitais žmonėmis (Power, 2004).
Kaip prieraišumas vystosi?
Prieraišumas ir prieraišus elgesys vystosi tam tikrais etapais nuo pat žmogaus gimimo:
1) Stadija iki prieraišumo (0–3 mėn.). Šiame etape nėra tam tikro specifinio vaiko prieraišumo elgesio, orientuoto į vieną asmenį, tačiau vaikas savo aplinkai natūraliai siunčia įvairius signalus apie savo poreikius (pvz., verkia ar neramiai juda), į kuriuos tėvai reaguoja. Kaskart sulaukęs teigiamos tėvų reakcijos, vaikas mokosi, kaip turi elgtis, kad to sulauktų ir kitą kartą. Jei į tam tikrą elgesį sureaguojama, vaikas išmoksta, kad būtent toks elgesys padeda sulaukti pagalbos iš aplinkos ir patenkinti jo poreikius.
2) Prieraišumo radimosi stadija (3–6 mėn.). Šioje stadijoje vystosi vaiko pasitikėjimas, kad artimiausios figūros (dažniausiai tėvai) patenkins jo poreikius, tačiau taip pat vaikas priima ir kitų žmonių rūpestį, dėmesį, globą. Vis dėlto būtent šiame etape vaikas jau pradeda skirti nepažįsta[1]mus suaugusiuosius nuo pažįstamų suaugusiųjų, ir jo kreipimasis į pačias artimiausias figūras tampa dažnesnis, jis vis dažniau tarp kitų žmonių pasirenka artimiausius žmones.
3) Aiškaus prieraišumo stadija (6 mėn. – 3 m.). Šiame etape yra būdingas stiprus prieraišumas su vienu artimiausiu žmogumi – pirmine/pagrindine prieraišumo figūra. Dažniausiai vaikas kreipiasi į vieną specifinį žmogų, kartu bijodamas būti nuo to žmogaus atskirtas (vadinamoji atskyrimo, paliktumo baimė), ir pradeda vis labiau nerimauti būdamas prie nepažįstamų žmonių. Šio amžiaus vaikas jau aiškiai skiria nepažįstamus suaugusiuosius nuo pažįstamų ir aktyviai tyrinėja aplinką.
4) Tikslingos partnerystės stadija (nuo 2–3 m.). Šiame etape vaikas savo prieraišumo figūrą suvokia kaip atskirą, nepriklausomą žmogų, turintį savo vidinį pasaulį, todėl jau galimas tarpusavio bendradarbiavimas. Taip pat šiuo metu emocinis ryšys stiprėja ir su kitais artimais žmonėmis (ne vien su pagrindine prieraišumo figūra). Tarkime, jei pirminė prieraišumo figūra yra mama, su kuria emocinis ryšys buvo kuriamas jau anksčiau, tokiu metu vaiko gyvenime vis svarbesnėmis figūromis tampa ir kiti artimi žmonės (pvz., tėtis ar seneliai, kurie gali skatinti vaiką tyrinėti aplinką ir tapti labai svarbiais žaidimo partneriais) (Čekuolienė, 2009).
Kokie yra prieraišumo stiliai?
Šiame prieraišumo formavimosi procese yra ypač svarbi vaiko ir tėvų santykių kokybė bei vaiko poreikių atliepimas. Nuo santykio bei to, kiek atliepiami vaiko poreikiai, priklauso ir besiformuojantis vaiko prieraišumo stilius. Prieraišumo stilių turi kiekvienas žmogus, tačiau svarbu prisiminti, kad nebūtinai atitinkame vieną prieraišumo tipą – tai greičiau kaip tam tikras kontinuumas, kadangi nė vienas negalime jaustis 100 procentų saugus arba nesaugus.
Prieraišumo tipai gali būti:
1) Saugus prieraišumo tipas. Tokiu atveju tėvai yra pasiekiami, kai vaikui jų reikia, kuria saugumo jausmą, kai vaikas išsigąsta ar yra stresą kelianti situacija, kartu skatina tyrinėti pasaulį ir aplinką, domisi ir jautriai rūpinasi vaiko poreikiais bei jausmais, atliepia juos, kartu padėdami priimti emocinę patirtį ir ją kontroliuoti. O vaikas jaunesniame amžiuje daugiausia laiko leidžia su savo tėvais, bet gali bendrauti bei jaustis saugus ir su nepažįstamais žmonėmis, prie kurių jo tėvai jaučiasi saugūs ir ramūs. Kartu su tėvais vaikas tyrinėja nepažįstamą aplinką, įsitraukia į žaidimus ir socialines situacijas, jaučiasi priimamas, vertinamas, suprastas, geba atpažinti ir valdyti savo emocijas. Ateityje, vėlesniame amžiuje, saugiai prieraišus žmogus tiki, kad pasaulis yra saugus, jis pasitiki kitais žmonėmis, kuria šiltus santykius ne tik su savo artimaisiais, bet ir už šeimos ribų, o tokiuose santykiuose jaučiasi saugus, moka lanksčiai ir atvirai bendrauti su kitais žmonėmis, jaučia ir tiki, kad kitas žmogus bus prieinamas, išties pagalbos ranką, kai jam to reikės. Esant saugaus prieraišumo tipui, žmogus yra dėmesingas savo ir kitų žmonių emocijoms ir mintims, siekia jas suprasti, geba su jomis išbūti (net ir su pačiomis nemaloniausiomis, kai jis ar kiti žmonės pyksta, yra išsigandę, nerimastingi). Jis jaučiasi įgalintas – kad gali kontroliuoti savo gyvenimą, santykius ir kylančias emocijas.
2) Nesaugus vengiantis prieraišumo tipas. Šio prieraišumo tipo kontekste reiškiantis vaiko prieraišumo elgesiui (kai vaikas siekia dėmesio, serga, yra sužeistas ir kt.) tėvams sukyla nerimas, pyktis, jie atsiriboja nuo vaiko ir tampa emociškai šalti. Tokie tėvai vengia vaiko emocijų, mano, kad jos yra netinkamos, ir pyksta dėl jų. Užuot stengęsi suprasti ir padėti reguliuoti kylančias emocijas, jie kuria tam tikras „gero vaiko“ taisykles ir reikalavimus jam (pvz., kad „geri vaikai nepyksta arba nereikalauja tiek dėmesio“). Taip tėvai skatina savarankišką vaiko veiklą ir yra patenkinti juo tik tuomet, kai jis atitinka jų kuriamas taisykles, nereikalauja prieraišumo ir dėmesio. Tokie tėvai neatmeta viso vaiko kaip asmens, bet nepriima tos vaiko dalies, kuri siekia prieraišumo. Tokiame santykyje tėvų šiluma yra sąlygiška, o pats santykis – nepastovus. Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, kilus emocijoms, jaučiasi nepatogiai, nerimauja, negali jų išreikšti ir parodyti savo tėvams, nes bijo sulaukti neigiamos reakcijos, pagal ankstesnes patirtis negali tikėtis, kad jo poreikiai bus patenkinti. Dėl šios priežasties, bijodamas būti atstumtas, jis išmoksta emocijas slopinti. Tokį vaiką baugina ne tik savos, bet ir kitų žmonių emocijos. Ateityje, vėlesniame amžiuje, nesaugaus vengiančio prieraišumo atveju žmogus griežtai kontroliuoja savo emocijas, jas ne išreiškia, o slopina, nuvertina emocinę patirtį. Toks žmogus nežino, kaip pasiekti kitus žmones ir jų rūpestį, globą, apriboja savo artumo poreikį (ypač emocinį) ir gali atrodyti pernelyg savarankiškas, atsiribojęs nuo kitų žmonių, nepriklausomas, tačiau kartu su santykio baime paprastai jaučia giluminį santykio norą.
3) Nesaugus ambivalentiškas prieraišumo tipas (kitaip dar vadinamas nerimastingas, besipriešinantis). Šio prieraišumo tipo kontekste tėvai stengiasi pasirūpinti savo vaiko poreikiais, tačiau daro tai nenuosekliai. Jie nėra nuolat dėmesingi: tam tikrais epizodais santykyje su vaiku jie jo poreikius atliepia, tačiau kai kada nejautriai, uždelstai reaguoja į vaikui kylančią įtampą arba ją visai ignoruoja. Tokie suaugusieji neretai konfliktuoja su kitais artimaisiais, draugais, šeimos nariais, tad siekia vaiko dėmesio ir meilės įrodymo, tikėdamiesi, kad vaikas juos mylės ir lyg „kompensuos“ santykiuose jaučiamą šilumos stoką. Tad jie neretai reikalauja iš vaiko, kad jis meilę įrodytų savo žodžiais ir darbais, o jų pačių šiluma vaikui yra sąlygiška, santykis nėra stabilus. Augdamas tokioje aplinkoje, vaikas jaučia įtampą, nerimą, nes negali prognozuoti, ar jo poreikiai bus atliepti. Pasitaiko atvejų, kai vaikas, nesulaukdamas atsako, dar labiau sustiprina savo reakcijas – garsiau, stipriau verkia, energingiau muistosi ir reikalauja dėmesio visomis išgalėmis. Dėl šios priežasties jis jaučia dviprasmiškus jausmus savo tėvų atžvilgiu – nori ir siekia tėvų dėmesio (kaip jau minėta, yra natūralu siekti prieraišumo), bet kartu pyksta, kad ne visuomet tėvai yra atliepiantys ir dėmesingi. Tad net tais momentais, kai vaikas gauna tėvų dėmesį, jis atsitraukia, nesileidžia tėvų nuraminamas, nes jais nepasitiki. Ateityje, vėlesniame amžiuje, žmogus, kuriam būdingas nesaugus ambivalentiškas prieraišumas, gali būti irzlus, dirglus, nerimastingas, bet kokia kaina siekiantis kitų dėmesio, santykių, kad jaustųsi visavertiškai. Jis gali tikėti, kad tik būdamas su kitu žmogumi save įprasmina, o pačius santykius gali suvokti kaip procesą, kuriame kito žmogaus dėmesio reikia nuolat reikalauti. Taip pat toks žmogus santykiuose jaučia nuolatinę paliktumo baimę – pajutęs „pavojų“ būti paliktas, jis paprastai ima provokuoti kito žmogaus dėmesį (pvz., toks žmogus, fiziškai nebūdamas šalia savo partnerio, gali nuolat skambinti ar teirautis, ar su santykiais viskas gerai, ar partneris jį myli). Taip pat dėl to, kad tokio žmogaus vaikystės etape tėvai daugiau reaguodavo į savo, o ne jo poreikius ir jausmus, toks žmogus būna įsitikinęs, kad santykiuose kito žmogaus elgesiui jis neturi jokios įtakos ir kontrolės.
4) Nesaugus dezorganizuotas prieraišumo tipas. Šio prieraišumo stiliaus kontekste tėvai tampa vaiko nerimo šaltiniu ir negali vaikui suteikti reikiamo saugumo jausmo: jie yra gąsdinantys (pvz., smurtaujantys ar apleidžiantys) arba patys išsigandę, patyrę įvairias traumas ir negalintys atliepti vaiko poreikių. Tokie tėvai negeba savęs kontroliuoti ir koncentruotis į tai, ko nori ir siekia vaikas. Pajutę vaiko pyktį, jie gali jį kaltinti, laikyti „blogu“ vaiku ir atstumti. Dezorganizuoto prieraišumo atveju vaikas tuo pat metu jaučia saugumo poreikį, siekia saugumo, tačiau jaučia ir stiprią baimę tėvų atžvilgiu. Jis prisiriša net ir prie smurtaujančių ar poreikių neatliepiančių tėvų. Šiems vaikams nėra būdinga tam tikra viena elgesio sistema, jie vysto skirtingas elgesio strategijas. Dėl šios priežasties tokie vaikai neretai pasirenka skirtingus vaidmenis: vienu metu jie gali būti aukos pozicijoje (verkia, kenčia), kitu metu persekiotojo (patys smurtauja prieš kitus), dar kitu – globojančiojo pozicijoje (pernelyg susikoncentruoja į kitus ir jais rūpinasi). Pastebima, jog šis prieraišumo tipas būdingas fizines, seksualines ir psichologines traumas patyrusiems vaikams. Ateityje, vėlesniame amžiuje, tokioje aplinkoje augęs žmogus paprastai išlaiko savo vaidmenų kaitą ir kitiems žmonėms kuria prieštaringą savo vaizdą. Toks žmogus, patyręs tėvų agresiją, nemoka tvarkytis su savo ir kitų žmonių emocijomis, pats gali būti agresyvus ir gąsdinantis kitus žmones, o, sukūręs šeimą, kartoti vaikystėje išmoktus elgesio modelius (pvz., pats emociškai, fiziškai apleisti savo vaikus ar smurtauti prieš juos). Neretai ši agresija gali būti kreipiama į save – dezorganizuotu prieraišumu pasižymintis žmogus gali būti linkęs į savižalą. Tokiam žmogui yra sudėtinga pasitikėti kitais žmonėmis, kurti ir palaikyti santykius, kadangi kiti žmonės ir tarpusavio santykiai su jais gali atrodyti grėsmingi, pavojingi, potencialiai galintys sukelti skausmą.
Taip pat galimi nesaugaus prieraišumo atsiradimo veiksniai: pernelyg jaunas tėvų amžius, kai stokojama patirties ir žinių apie vaiko auklėjimą; tėvų depresija, priklausomybės („emociškai atsitraukiantys, dingstantys tėvai“); vaiko fizinis ir emocinis apleistumas, nepriežiūra; smurtas; traumuojančios patirtys; pirminės prieraišumo figūros nepastovumas.
Ar prieraišumas yra nekintamas?
Žmogaus prieraišumas gali keistis visą gyvenimą, priklausomai nuo ankstyvųjų ir vėlyvųjų žmogaus gyvenimo patirčių. Kiekviename gyvenimo etape žmogus gali susidurti su įvairiais iššūkiais, įvykiais, traumomis, veikiančiomis jo savęs suvokimą, emocinę sferą, saugumo jausmą pasaulyje ir tarpasmeniniuose santykiuose. Tačiau būtent ankstyvieji santykiai yra esminė žmogaus saugumo formavimosi pradžia, padedanti jam adaptuotis ir lengviau įveikti ateities problemas.
„Vaikai nėra kilimas, iš kurio patirtis gali būti išsiurbta ar išvalyta kaip dulkės. Jie yra žmonės, visuomet veikiami savo patirties, ir tolimesnis jų elgesys visada bus susijęs su jų ankstesniuoju gyvenimu.“ (Bowlby, 1951 cit. iš Zbarauskaitė, 2010)
Kas svarbu tėvams, kad būtų užtikrintas vaiko saugumas?
Nors kiekvieni santykiai yra skirtingi ir nėra „visiems veikiančių“ taisyklių, norint išauginti saugiai pasaulyje besijaučiančius vaikus, tėvams svarbu: 1) Siekti būti prieinamiems, kurti savo vaikui jausmą, kad jis gali kreiptis į juos pagalbos, kai jam jos reikia, kad tėvai yra tam tikra „saugumo salelė“, jei vaikui kyla stiprus nerimas, poreikiai ar kitos emocijos. 2) Jautriai, dėmesingai reaguoti į vaiko fizinius ir emocinius poreikius ir juos atliepti (pernelyg neuždelsiant, neignoruojant). 3) Mokyti vaiką emocijų reguliavimo būdų (pvz., jį apkabinti, duoti mėgstamą žaislą, skatinti imtis malonių veiklų). 4) Priimti vaiką tokį, koks jis yra (su visais, net ir nemaloniausiais, jausmais), santykyje siekti jį pagirti ir paskatinti. Nors neretai sakoma, jog „vaikas prie dėmesio ir pagyrimų gali priprasti“, iš tiesų vaiko palaikymas augina „sveiką“, saugią, psichologiškai atsparią asmenybę, o ne jį lepina ir skatina tuo manipuliuoti. 5) Kurti bendradarbiavimo jausmą, kad vaikas yra paveikus, gali turėti įtakos tarpusavio santykių procese, kontroliuoti savo gyvenimą ir aplinką, kad yra reikšmingas ir lygiavertis šeimos narys. 6) Siekti suprasti savo asmenines emocijas bei sunkumus, galinčius daryti įtaką santykiui su vaiku. Geriau gebėdami suprasti savo vidinį pasaulį, lengviau galime suprasti ir vaiką.
Kas svarbu pačiam žmogui, kad jaustųsi saugesnis?
Ne tik niekuomet nevėlu (net ir suaugus), bet ir labai svarbu: 1) Tyrinėti, analizuoti save ir savo jausmą santykiuose: kaip aš jaučiuosi, kas man patinka, kas man nepatinka, kokie yra mano poreikiai, o ko aš nenoriu? Taip pat atrasti ir suprasti, kaip šie jausmai galėjo susiformuoti, kokios patirtys galėjo daryti jiems įtaką. 2) Siekti sąmoningumo, tačiau kartu nepamiršti įvertinti, kiek tai yra susiję su mūsų jausmais ir ankstyvosiomis patirtimis, o kiek tai yra susiję su kitu žmogumi (pvz., jei mūsų partneris yra fiziškai, psichologiškai smurtaujantis, emociškai neatliepiantis, nuolat be žinios dingstantis ir t. t., toks elgesys gali skaudinti ir emociškai apsunkinti kiekvieno žmogaus gyvenimą). 3) Ne tik atpažinti, suprasti, bet ir komunikuoti savo poreikius bei jausmus kitiems – nuo to priklauso santykių ir mūsų jausmo juose kaita. Neretai santykyje iš tiesų galime turėti įtakos kito žmogaus elgesiui. 4) Švelnesnis, palaikantis, atjaučiantis vidinis monologas su savimi (ne atmetame, kritikuojame, o raminame savo pažeidžiamą, jautrią dalį). 5) Saugus santykis su žmonėmis, kurie yra dėmesingi, atliepiantys mūsų jausmus ir poreikius. Vienas iš tokių santykių – psichoterapija, kai tarp psichoterapeuto ir kliento yra pastovus, ilgalaikis ryšys, galintis padėti kurti didesnį saugumo jausmą.
Šaltiniai: 1) Bowlby, J. (1969). Attachment and Loss, Vol. 1: Attachment. Attachment and Loss. New York: Basic Books. 2) Bowlby, J. (1988). A secure base: Parent child attachment and healthy human development. New York: Basic Books. 3) Čekuolienė, D. (1991). Attachment: Theoretical Aspects and Research Possibilities. Psichologija, 110, pp. 114–130. 4) Ohio Child Welfare Training Program (2008). Attachment, Separation and Placement. 5) Power, T. G. (2004). Stress and coping in childhood: the parents‘ role. Parenting: Science and Practice, 4(4), pp. 271–317. 6) Zbarauskaitė, A. (2010). Prieraišumas: iššūkiai ir galimybės globojant vaiką ar paauglį. Vilnius: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Knygos apie prieraišumą rekomendacija: Prieraišumo galia (Diane Poole Heller)
Tekstas iš leidinio VALGYMO SUTRIKIMAI: Ką daryti, kai nori pasveikti (Vaiva Milašiūnaitė, Ieva Laukytė-Gaulė, Dovilė Stankutė, Veronika Mudėnaitė-Savickienė, Brigita Baks), skyrius Prieraišumas (Vaiva Milašiūnaitė, p. 8-19)
Comments