Iš ko suprantame, kad jaučiamės vieniši? Liūdesys, atskirumo jausmas, tuštuma, jausmas, jog kažko stingame – pojūčiai, dažniausiai lydintys vienišumo jausmą. Šis patyrimas toks nemalonus, kad neretai apibūdinti jį naudojame žodį „skausmas“. Dažniausiai vienišumas yra situacinis, t.y. lydi tam tikrus įvykius ar pokyčius gyvenime (pvz.: išsiskyrimą, netektį, persikraustymą gyventi vienam). Prisitaikius prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių emocinė būsena paprastai stabilizuojasi.
VIENIŠUMO FUNKCIJA
Panašiai kaip fizinio skausmo pojūtis apsaugo nuo fizinio pavojaus, taip ir vienišumas apsaugo žmogų nuo pavojaus likti vienam. Evoliuciniu požiūriu socialiniai ryšiai mūsų protėviams garantavo fizinį saugumą ir galimybę atlikti reprodukcinę funkciją. Vienišumo jausmas buvo tarsi signalas, įspėjantis apie trūkinėjančius socialinius ryšius, gyvybiškai reikalingus išlikimui. Taip kaip fizinis skausmas veikia mūsų elgesį (pavyzdžiui, pajutus verdantį vandenį ant odos staigiai, reflektyviai atitraukiame ranką nuo jo), taip ir vienišumo jausmas evoliucijos eigoje išsivystė kaip stimulas, priverčiantis daugiau dėmesio skirti savo socialiniams ryšiams, susisiekti su kitais ar atnaujinti jau nutrūkusius ryšius.
Gali pasirodyti, jog žodis „skausmas" vienišumo kontekste nėra tinkamas ar labiau skamba kaip metafora, naudojama siekiant vaizdžiau perteikti šio konstrukto sudėtingumą, tačiau neuromokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog tiek fizinio skausmo, tiek socialinio atmetimo atveju smegenyse aktyvuojama ta pati sritis, atsakinga už emocinį atsaką į skausmą. Tai gali paaiškinti, kodėl vienišumui užsitęsus ilgą laiką (tapus chronišku) neužtenka tiesiog „išlipti iš kiauto, kuriame esi užsidaręs“, numesti svorio, pakeisti darbą ar šukuoseną.
VIENATVĖ VS VIENIŠUMO JAUSMAS
Ar galima dėti lygybės ženklą tarp buvimo vienam ir vienišumo jausmo?
Paklausime kitaip: ar esate jautęsi vieniši, nors buvote vakarėlyje, kuriame netrūko juoko ir pokalbių? Juk tuomet buvote apsupti linksmų, šurmuliuojančių žmonių. Teoriškai nebuvote vienas. Arba karantino metu teko izoliuotis visiškai vienam, bet jautėtės kaip niekad puikiai?
Iš tiesų, ne visi žmonės, kurie gyvena ar būna vieni, išgyvena vienišumo jausmą. Tuo tarpu buvimas santykiuose su kitu žmogumi ar draugų gausa nėra priešnuodis vienišumui. Kur kas svarbiau su tais žmonėmis jausti susietumo, bendrumo jausmą. Norint pajausti emocinį artumą, neužtenka tik būti fiziškai arti kitų žmonių. Tai reikalauja gebėjimo megzti kokybiškus, gilius santykius, paremtus ne tik fiziniu, bet ir emociniu ryšiu.
Vienišumo jausmas taip pat gali būti susijęs su turimomis nuostatomis apie santykius. Tai gali būti nesuderinamumo tarp to, kokius santykius žmogus trokšta turėti (susikurto idealo) ir kokius iš tiesų turi. Tikėtina, jog tokiu atveju žmogus kels aukštus lūkesčius santykiams, pavyzdžiui, niekada neturėti konfliktų, o susidūrus su realybe, kuri santykiuose yra neišvengiama, lūkesčiai skaudžiai subliukš.
KUO PAVOJINGAS UŽSITĘSĘS VIENIŠUMAS
Svarbu prisiminti, jog tam tikrais momentais visi galime pasijausti vieniši. Tai - buvimo žmogumi patirties dalis. Susietumo ir bendrumo jausmo siekimas ir skausmo išgyvenimas jo nepatyrus yra būdingi žmonėms. Vienišumas pavojingu tampa tuomet, kai užsitęsia ilgai ir ima varginti įkyrios, negatyvios mintys, kurios ilgainiui kenkia bendrai emocinei sveikatai. Chroniškam vienišumui yra būdinga:
Sumažėjusi energija
Dėmesio koncentracijos sunkumai
Miego sutrikimai
Sumažėjęs apetitas arba valgymas neįprastai daug, dažniausiai greito maisto
Bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmai, mintys, jog esi nieko vertas
Nerimastingumas
Sustiprėjęs potraukis apsipirkinėti
Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis
Akivaizdu, jog dauguma šių simptomų yra būdingi ir depresijai. Moksliniuose tyrimuose dažnai nustatomos sąsajos tarp vienišumo jausmo, socialinės izoliacijos bei psichikos sutrikimų, tokių kaip depresija ar nerimas. Taip pat chroniškas vienišumo jausmas yra susijęs su didesniu mirtingumu: žmonės, kurie ilgai išgyvena vienišumo jausmą, ne tik turi didesnę savižudybės riziką, bet ir didesnę riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis (tai gali būti susiję su didesniu alkoholio vartojimu, intensyviu rūkymu ar bandymu vidinį tuštumos jausmą „užpildyti“ riebiu, greitu maistu).
KAIP SAU PADĖTI
Palaikyti ryšį. Nors prieš tai aptarėme, jog didesnis socialinių kontaktų skaičius nebūtinai bus geros emocinės būsenos garantas, tačiau pokalbis su žmonėmis, su kuriais jaučiate ryšį, gali padėti sumažinti vienišumo jausmą. Tais atvejais, kai nėra galimybės pasikalbėti su artimais žmonėmis, gali padėti kokybiškas pokalbis su emocinės paramos linijų savanoriais. Net trumpas pokalbis gali padėti pasijausti labiau suprastam ir priimtam. (Jų kontaktus galite rasti čia: www.tuesi.lt)
Įsitraukti į įvairių organizacijų veiklas. Vienišumo jausmas gali atsirasti ne tik nutrūkusių romantinių santykių ar draugystės pasekoje, tačiau ir kai jaučiamės nepritapę ar atstumti visuomenėje. Tokioje rizikoje gali būti tautinių grupių ir LGBTQ+ asmenys, žmonės, sergatys psichikos sutrikimais ar įvairiomis somatinėmis ligomis, ir pan. Įvairios grupės, draugijos ir organizacijos, skirtos suburti tam tikroms socialinėms grupėms priklausančius žmones, gali suteikti bendrumo jausmą, mažina stigmos pasekmes ir kartu vienišumo jausmą. Išgyvenamas patyrimas: „Yra daugiau panašių į mane žmonių, susiduriančių su panašiais sunkumais – aš nesu vienas“.
Savanoriauti. Sumažinti vienišumo jausmą gali padėti įsitraukimas į kokią nors bendruomenišką veiklą, pavyzdžiui, savanorystę. Priklausymas organizacijai, kurios narius sieja tas pats tikslas ir vertybės, stiprina bendrumo ir susietumo jausmus. Savanoriška veikla ir pagalba kitiems leidžia pasijausti reikalingiems, taip pat stiprina prasmės jausmo išgyvenimą. Be to savanorystė suteikia progą susipažinti su daugiau panašiai mąstančių žmonių.
Nebijoti kreiptis pagalbos. Kai vienišumo jausmas tęsiasi ilgą laiką ir yra paveikęs įvairias gyvenimo sritis, tuomet gali padėti kreipimasis į psichikos sveikatos specialistą. Kreiptis pagalbos dėl išgyvenamų sunkumų yra normalu. Visų pirma, vien stabilaus, empatiško ir saugaus santykio su specialistu sukūrimas gali sumažinti išgyvenamo vienišumo jausmą. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti išsigryninti tam tikras nuostatas, emocijas ir elgesį, kurios susijusios su vienišumo jausmo atsiradimu ir jo mechanizmo palaikymu.
Parengta remiantis:
Cacioppo, J. T., & Patrick, W. (2009). Loneliness. Human Nature and the Need for Social Connection. W. W. Norton & Company: New York
Carr, D., C., Kail, B., L., Matz-Costa, C., & Shavit, Y., Z. (2017). Does Becoming A Volunteer Attenuate Loneliness Among Recently Widowed Older Adults? The Journal of Gerontology, 73(3), 501-510.
Yanguas, J., Pinazo-Henandis, S., & Tarazona-Santabalbina. (2018). The complexity of loneliness. Journal of Acta Biomedica, 89(2): 302-314.
Rico-Uribe, L. A., Caballero, F. F., Martin-Maria, N., Cabello, M., & Ayuso-Mateos, J.L. (2018). Association of Loneliness with All-cause Mortality: A meta-analysis. Plos one, 13(1) doi: 10.1371/journal.pone.0190033
Valtorta, N.k, Kanaan, M., Gilbody, S., & Hanratty, B. (2018). Loneliness, social isolation and risk of cardiovascular disease in the English Longitudinal Study of Ageing. European Journal of Preventive Cardiology, 25(13), 1387-1396
Paveiksliukas paimtas iš www.freepik.com